Aliteracija
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Aliteracija (lot. ad – prie, link + littera – raidė) – tikslingas tų pačių arba panašiai skambančių priebalsių kartojimas eilutėse, posmuose.
Vienas dažniausių instrumentuotės būdų. Sustiprina garsinį ir intonacinį teksto išraiškingumą, vaizdumą, padeda sukurti vientisą garsinės raiškos sistemą.
Vartosena[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
-
- s, š, ž (dž), č
- Mūsų dienos – kaip šventė,
- Kaip žydėjimas vyšnios, –
- Tad skubėkim gyventi,
- Nes prabėgs – nebegrįš jos!
- Tad skubėkime džiaugtis! –
- Vai, prabėgs – nebegrįš jos!
- Mūsų dienos – kaip paukščiai,
- Kaip žydėjimas vyšnios.
-
-
-
-
-
-
-
- (Salomėja Nėris, „Kaip žydėjimas vyšnios“)
-
-
-
-
-
-
-
- ž, r, s
- Žvengia žirgas – žirgas vėjas
- Sidabrinių avižų
- Naktys sėjo
- Ir nusėjo,
- O gražu, gražu, gražu…
-
- r, m, s,
- Žarsto baltą smėlį
- Širvinta nurimus,
- Rymo ramunėlė
- Rudenio arimuos.
-
-
-
-
-
-
-
- (Salomėja Nėris)
-
-
-
-
-
-